Didžiąją gyvenimo dalį sunkiajai atletikai ir savo auklėtiniams atidavęs telšiškis Zigmontas Šimkus teigia, kad iš to, ką yra nuveikęs savo gyvenime, trenerio darbas yra pats mieliausias.
„Sportas – visas mano gyvenimas. Aš niekada nėjau į sporto salę atidirbti valandų ir dabar joje būnu tol, kol štangą kilnoja vaikai. Viską, ką sukaupiau geriausio, dabar stengiuosi perteikti jiems. Savo dienos neįsivaizduoju be štangos: su ja mintyse einu miegoti, su ja mintyse ją keliuosi.
Didelis mano siekis – kad auklėtiniai užaugtų gerais žmonėmis. Visada jiems sakau, kad, jei ir netapsite Lietuvos čempionais ar rekordininkais, tai sportuodami užgrūdinsite savo charakterį ir tėvams dėl jūsų nekils jokių problemų“, – akcentuoja sunkiąja atletika gyvenantis S. Šimkus.
Kolegos apie šį Telšių sunkiosios atletikos entuziastą sako, kad tokių trenerių Lietuvoje reikia kuo daugiau, nes jis puikiai supranta štangos subtilybes ir be galo yra atsidavęs savo mėgstamai sporto šakai.
Jau daugiau nei penkis dešimtmečius ugdote Telšių sunkiaatlečius. Kiek metų jau draugaujate su štanga?,- paklausiau S. Šimkaus.
Baigus aštuonias klases, mokiausi Šiaulių profesinėje technikos mokykloje, kurioje įgijau šaltkalvio, vamzdžių tiesėjo-suvirintojo specialybę.
Lankiau bokso treniruotes, dalyvavau miesto pirmenybėse.
Sykį per neatsargumą praleidau smūgį ir pralaimėjau kovą taškais. Po varžybų pasijutau, kad mano atmintis smarkiai pablogėjo.
Atsisakiau šios sporto šakos ir nutariau lankyti dviračių sportą. Tačiau nuolatinis pedalų mynimas nuo Šiaulių link Joniškio ir atgal strigo gerklėje.
Būdamas 16-os pradėjau dirbti Klaipėdoje, o rimtai sportu susidomėjau, kai buvau pašauktas į sovietinę armiją.
Porą metų tarnybą atlikau užpoliarėje, kur baigiasi geležinkelio bėgiai. Būdamas ganėtinai stiprios prigimties ir suprasdamas, kad reikės už save pastovėti, paklausiau jau baigiančių tarnybą lietuvių „senių“ ir supratau, kad reikia fiziškai stiprėti.
Mūsų dalinyje vyko armijos sambo imtynių varžybos, joms skubos tvarka teko pasiruošti ir dalyvauti.
Šiame didelio masto renginyje pralaimėjau tik kandidatui į sporto meistrus iš Kazachstano ir tapau vicečempionu.
Mūsų dalinys buvo sportiškas ir aš, išvydęs sunkiosios atletikos treniruotes, susižavėjau šia sporto šaka.
Sverdamas iki 72 kilogramų, per tris mėnesius iškėliau virš 100 kilogramų sveriančią štangą ir jau pirmose armijos varžybose tapau čempionu.
Tai mane paskatino toliau eiti šiuo keliu. Grįžęs į Telšius, susiradau kur vyksta šios sporto šakos treniruotės, kurioms vadovavo treneris Augustinas Stulpinas.
Kartu su gerai žinomu treneriu Alfredu Damanskiu bei kitais atletais atstovavau Telšių rajonui „Nemuno“ draugijos renginiuose.
Neseniai paminėjote 70 metų jubiliejų, bet ir toliau nesiskiriate su sunkiąja atletika, visuomeniniais pagrindais treniruojate Telšių jaunimą, netgi pats dalyvaujate senjorų čempionatuose. Kaip sekasi?
Senjorų varžybose dalyvauju tik Lietuvos čempionatuose, nes malonu susitikti su senais bendraminčiais.
Laimiu medalių. Daugiau nieko ir negalvoju siekti, nes ir amžius daro savo.
Buvo ilgas kelias iki trenerio darbo, prisiminkite jį?
Dirbdamas baigiau vidurinę mokyklą ir 1977 metais sėkmingai įstojau į Kūno kultūros instituto neakivaizdini skyrių.
Priklausiau sunkiosios atletikos katedrai, buvau grupės seniūnas. 1982 metais baigiau institutą ir tapau jubiliejiniu 1000-tuoju neakivaizdininku.
Kai diplomas buvo kišenėje, gavau pasiūlymą dirbti milicijoje, vadovauti Telšių rajono Valstybinei autoinspekcijai.
Niekada neplanavau dirbti milicijoje, bet sutikau, nes man buvo pažadėta, kad laisvu nuo tarnybos metu galėsiu treniruoti sportininkus. Buvau komandiruotas kursams Krasnodare.
Kadangi nebuvau Komunistų partijos narys, tai man ši problema tapo pagrindinė darbe, nes tuo metu Sovietų sąjungoje milicijoje tik komunistai galėjo būti vadovais.
Tuo sudėtingu laikotarpiu, kai bujojo kriminogeninis pasaulis, teko paragauti kriminalisto duonos.
1993 metais, siekiant pagerinti padėtį šiame regione, pradėjau dirbti Valstybės saugumo departamento Telšių apygardos vadovu.
Kone tris dešimtmečius dirbdamas jėgos struktūrose visada jaučiau skolą valstybei, nes mokslus baigiau ir turiu dirbti treneriu, Lietuvai ugdyti sportininkus.
Esate pasakęs, kad lengvoji atletika – tai visų sporto šakų motina, o sunkioji atletika – tėvas. Kodėl tėvas, kuo remiatės, taip sakydamas?
Visada tvirtinau, kad nė viena sporto šaka negali apsieiti be lengvosios atletikos, kaip motinos, kuri suteikia greitį, ištvermę, ugdo valią, ir sunkiosios atletikos, kaip tėvo, kuri suteikia jėgą, ištvermę, nuostabią kūno išvaizdą ir taip pat ugdo valią.
Jokių žaidimų ir individualių sporto šakų atstovai be jų negali pasiekti aukštų sportinių rezultatų.
Per savo ilgą trenerio karjerą išugdėte daug puikių sunkiaatlečių, kurie jų – patys geriausi?
Per savo ilgalaikę karjerą pavyko išugdyti nemažai sportininkų, kurie dalyvavo įvairaus rango varžybose.
Šiandieną apie visus galiu kalbėti tik iš geros pusės. Iš žymesnių auklėtinių būtų galima išskirti Europos jaunimo čempionato prizininką Irmantą Kačinską, Europos jaunių čempionato prizininką Vilių Rubiną.
Išugdžiau nemažai Lietuvos čempionų ir prizininkų.
Sunkiaatlečiu tapo ir sūnus Modestas, Universiados prizininkas, ar jis ir tolesnį savo gyvenimą susiejo su štanga?
Būti trenerio sūnumi, manau, yra sunkiausia. Modestas treniruotes pradėjo lankyti nuo penkerių metukų ir buvo talismanas, rengiant pirmąjį sunkiosios atletikos turnyrą, skirtą Lietuvos nepriklausomybės metinėms pažymėti Telšių rajone, Ryškėnų kultūros centre.
Tas renginys tapo tradiciniu ir kasmet vyksta iki šiol, nes kasmet augo, tapo tarptautiniu.
Glaudžiai bendradarbiaujant su Lietuvos nusipelniusiu treneriu Bronislavu Vyšniausku, sūnus tapo šalies nacionalinės rinktinės nariu, nuolat dalyvaudavo Europos ir pasaulio čempionatuose, du kartus pelnė pasaulio studentų čempionatų medalius.
Šiuo metu Telšiuose jis dirba treneriu ir yra Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos generalinis sekretorius.
Bendravimas su nuostabiais Lietuvos štangos entuziastais ir treneriais Alvydu Kirkliausku, Bronislavu Vyšniausku, taip pat kolektyvais iš Šilutės (ši komanda – mūsų prestižinio turnyro pirmoji laimėtoja), Anykščių, Rokiškio, Panevėžio, Alytaus, Gargždų Šiaulių, Vilniaus, Kauno bei užsienio komandomis iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vengrijos, Rusijos, Baltarusijos, Izraelio, kurios suvažiuoja į mūsų rengiamas tarptautines varžybas, patraukė sūnų į tolesnę sunkiosios atletikos veiklą.
Šeimoje tikriausiai tik žmona nebuvo sunkiaatletė, bet jai irgi teko nemažas krūvis, nes savo vyrams teko gaminti kokybišką maistą?
Vargu ar visa tai man sklandžiai būtų pavykę, jei ne mano žmona Danutė, kuri visuomeniniais pagrindais be atlygio tvarko klubo buhalterinę apskaitą, organizuojame tarptautinius renginius.
Visą laiką jaučiu ir didelę sūnaus pagalbą, lengviau pasidarė organizuoti tradicinius renginius.
Šiemet liepos pradžioje jau 31 kartą rengsime Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metinėms skirtą tarptautinį turnyrą.
Ar sunkioji atletika Telšiuose yra populiari, jaunimas noriai renkasi šią sporto šaką?
Telšių sunkiaatlečiai dominuoja Lietuvoje uolių ir sumanių trenerių Bronislovo Šiaudkulio ir Modesto Šimkaus, gebančių pritraukti vaikus sportuoti, dėka.
Mano didžioji gyvenimo dalis buvo nukreipta visuomeninei veiklai ir tik dalį laikotarpio nuo išėjimo į tarnybinę pensiją iki pensinio amžiaus dirbau etatiniu treneriu.
Tapus pensinio amžiui, valandas teko atiduoti jaunesniems. Tačiau negi paliksi mėgstamą darbą?
Gaila, kad atėję politikai po valstiečių vėliava ir taip sunkiose sąlygose, kur mūsų sunkiaatlečių patalpos buvo rūsyje, ne tik nepadėjo, bet ir kenkė, vilkino, kad mūsų atletui, besirengiančiam Europos čempionatui, būtų sudarytos geresnės sąlygos.
Vargais negalais prisiprašiau, kad jis būtų laikinai priimtas, tačiau buvau apskųsta prokuratūrai ir specialiosioms tyrimo tarnyboms, lyg tai asmeniškai visa tai dariau dėl savo naudos, o savivaldybė dėl porą mėnesių po pora valandų sportininką ruošiant laisvame Vaikų globos rūsyje patyrė didžiulius nuostolius.
Ar ir dabar treniruojatės tokiomis sudėtingomis sąlygomis?
Ačiū dievui, tų „geradarių“ jau nebeliko, nes atėjusi nauja politinė koalicija, kurią sudarė socialdemokratai, darbiečiai ir konservatoriai, mums patvirtino tas patalpas.
Tačiau dėl ankstesnių politikų nesuprantamos kenkėjiškos veiklos, vilkinant patalpų suteikimą, buvo suvėluota paduoti pirminę paraišką ir į Europos čempionatą Maskvoje teko vykti su Lietuvos nacionaline rinktine be savo auklėtinio Lino Kvietkausko, šalies čempiono svorio kategorijoje iki 109 kg.
Kaip vertinate mūsų sunkiaatlečių pasirodymą Europos čempionate?
Rinktinė pasirodė gerai, nors kažkokių stebuklų ir nereikėjo tikėtis, nes negalėjo vykti pagrindinis elitas (Aurimas Didžbalis, Žygimantas Staniulis ir Irmantas Kačinskas), taip pat buvo sustabdyta pagrindinio rinktinės stratego Bronislavo Vyšniausko veikla.
Šį štangos fanatiką ir specialistą seniai ir gerai žinau, esu giliai įsitikinęs, kad jis nieko neteisėto nepadarė.
Vien jo kaltinti nereiktų, nes pasitaiko atvejų, kai ugdytiniai stiprinančių medikamentų įsigyja internete ir vartoja treneriui net nežinant.
Lietuviškas mūsų mentalitetas iškrečia įvairių šunybių, tai patyriau ir aš, kai stengiesi, aukoji save ir matai, jog kažkas tave juodina, klijuoja melagingas etiketes, stengiasi pakenkti.
Ką akcentuojate savo auklėtiniams, kurie nori pradėti kilnoti štangą?
Aiškiai matyti, kaip dabartinis jaunimas, augant technologiniam procesui, ryškiai silpnėja.
Todėl visi tėveliai, norėdami ateityje matyti savo vaikus sveikus, stiprius ir laimingus, turėtų rimtai susimąstyti, kad jau nuo paauglystės jiems reikėtų ateiti pas mus ir laiku sustiprinti save.
Sportuojantis vaikas turi būti aukščiau už savo bendraamžius, išsiskirti kaip teigiamas pavyzdys.
Nuo neveikimo, tik minkant išmaniuosius telefonus ir sėdint prie kompiuterių, nesveiko ir greito maisto jų atžalos gali tapti ligoniais.
Juk labai dažnas ateina iškrypusiu stuburu arba dideliu antsvoriu. Kas jo laukia?
Kviečiame visus, berniukus ir mergaites nuo trečios klasės ateiti pas mus ir mes su malonumu ir nemokamai suteiksime grožio terapiją, nes atletai būna stiprūs, gražaus kūno sudėjimo ir tvirtos valios.
Visus kviečiame praverti Telšių apskrities sunkiosios atletikos klubo „Gintarinė saulė“ duris.
Kai jums –70 metų, ar dar turite svajonių, kurias norėtumėte įgyvendinti?
Savo metų nejaučiu, dar daug yra nenuveiktų darbų, norisi daug ką padaryti. Mano svajonė – išugdyti dar ne vieną Lietuvos čempioną ir prizininką, o jei Dievas duos sveikatos ir leis šiek tiek dar pagyventi, – gal pavyks išugdyti ir aukštesnio lygio bei laimingesnes asmenybes.