Marytė Marcinkevičiūtė, sportas.info
Marijampolės sunkioji atletika sunkiai įsivaizduojama be 66-erių Alvydo Kirkliausko, kuris parengė daug aukšto meistriškumo sportininkų.
Jo surastas ir ugdytas Aurimas Didžbalis – Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių bronzinis prizininkas, 2014 m pasaulio vicečempionas ir 2015 m. Europos čempionas bei 2011 m. ir 2017 m. Europos čempionatų bronzos medalių laimėtojas.
Marijampoliečių sunkiaatlečių ugdytojas surado bei treniravo ir trijų Europos čempionatų bronzinį prizininką Žygimantą Stanulį.
Sportinį kelią pradėję ir tobulėję Marijampolėje, šie abu sunkiaatlečiai toliau meistriškumą kėlė Klaipėdos sunkiosios atletikos sporto klube, kur juos treniravo Bronislavas Vyšniauskas.
Kaip dabar gyvuoja Marijampolės sunkioji atletika?, – paklausėme A. Kirkliausko.
Marijampolės sunkioji atletika turi senas tradicijas. Jų pradininkas – ilgametis treneris Juozas Kavaliauskas, šiais metais minėsime jo mirties 20-ąsias metines.
Jis paruošė daug puikių sunkiaatlečių, rekordininkų, sporto meistrų: Algį Košubą, Vidą Cibulską, Romą Kudrevičių, Eduardą Kavaliauską, Saulių Čekaitį, Žydrūną Smelstorių, Kęstutį Karašauską.
Daug metų dirbau kartu su Juozu Kavaliausku, ruošėme komandas čempionatams, turnyrams.
Šiuo metu Marijampolės sporto centre sunkiaatlečius ugdome trise – su Jonu Janulevičiumi ir Giedriumi Kuncevičiumi.
Nepažeisdami tradicijų, turime puikių jaunų sportininkų. Šiuo metu perspektyviausias mano treniruojamas jaunasis sunkiaatletis – olimpinės pamainos narys Žilvinas Žilinskas.
Jis 2019–aisiais dalyvavo pasaulio jaunimo olimpinėse žaidynėse Argentinoje ir buvo septintas.
Marijampolėje auga gera trylikamečių ir penkiolikmečių pamaina: Rasvydas Asijavičius ir Aristėjas Arbačiauskas – absoliutūs šių amžiaus grupių Lietuvos čempionai ir rekordininkai.
Gimėte Prienų rajone, ar būtent čia susidomėjote sunkiąja atletika?
Taip, gimiau Prienų rajone, Būdų kaime, netoli Nemuno upės. Mokydamasis vidurinėje mokykloje, mėgau orientavimosi sportą, o žiemą – slidinėjimą.
Sunkiąja atletika susidomėjau tik įstojęs į Lietuvos veterinarijos akademiją. Mano pirmasis treneris – Valerijus Jasiūnas.
Būdamas fiziškai stiprus, buvau kviečiamas ir į rankinio treniruotes. Tačiau nugalėjo noras stiprėti.
Po trejų metų užsiėmimų Gargžduose per „Nemuno“ draugijos žaidynes įvykdžiau sporto meistro normą. 
1977-aisiais baigėte Lietuvos veterinarijos akademiją ir įsigijote zooinžinieriaus specialybę. Tačiau jau nuo 1984-ųjų dirbate Marijampolės „Sūduvos” sporto centro sunkiosios atletikos treneriu. Kas turėjo didžiausios įtakos, pakeičiant profesiją?
Prisimenant profesijos pasirinkimą, didelės įtakos turėjo šviesaus atminimo mano tėtė Juozas Kirkliauskas, kuris norėjo, jog eičiau jo pėdomis ir pasirinkčiau veterinarijos kryptį.
Išpildžiau jo norą. Išdirbęs penkerius metus pagal zooinžinieriaus specialybę tėviškėje, sukūriau šeimą ir persikėliau gyventi į Marijampolę.
Paragintas trenerio Juozo Kavaliausko, dirbusio Marijampolės rajone, eidavau dirbti sunkiosios atletikos treneriu, atstatinėti tuo metu neveikiantį sunkiosios atletikos skyrių.
Prabėgus porai metų, 1986-aisiais mano auklėtinis AlbinasValančiusper Lietuvos suaugusiųjų čempionatąsvorio kategorijoje iki 60 kg tapo mano pirmuoju auklėtiniu šalies čempionu.
Ar nesigailite pakeitęs profesiją?
Dėl profesijos pakeitimo nesigailiu ir niekada nekeisčiau savo pasirinkimo. Kasdien patiriu didelį džiaugsmą ir malonumą, kai matau stiprėjančius augančius jaunus žmones, kurie siekia ir pasiekia užsibrėžtų tikslų, rezultatų ir, svarbiausia, kad galiu prie to prisidėti.
Esu kaip pirmasis mokytojas vedantis juos į gyvenimą. Galvoju, kad tėtė, matydamas mano nueitą sportinį kelią, būtų džiaugęsis, tačiau anksti išėjo iš gyvenimo.
Beveik per 40 metų trenerio stažą Išugdžiau ne vieną aukšto meistriškumo sportininką: pasaulio čempionatų dalyvius Žydrūną Smelstorių, Saulių Brusoką, Vytautą Kirkliauską, Europos čempionato prizininką Artūrą Navicką, pasaulio galiūnų iki 105 kg čempioną Valdą Kazakevičių,
Ankstesnės kartos Lietuvos čempionais ir prizininkais tapo Tautvydas Kurtinaitis, Žygimantas Makackas, Radvilas Bakūnas, Martynas Brokas, Mantas Matlauskas, Mindaugas Zinkevičius, Mindaugas Čemerka, Vincentas Skirka, Saulius Geištoraitis, kuris jau yra šviesaus atminimo.
Pavyko surasti ir pirmuosius įgūdžius perteikti vienam geriausių Lietuvos sunkiaatlečių Aurimui Didžbaliui ir Žygimantui Stanuliui, gal jie ir Marijampolėje galėjo pasiekti didmeistriškų rezultatų?
Šie atletai, pakviesti Lietuvos olimpinės rinktinės trenerio Bronislavo Vyšniausko, savo karjerą sėkmingai tęsė Klaipėdos sunkiosios atletikos sporto klube.
Žygimantas Stanulis ir toliau siekia meistriškumo aukštumų. Už sportininkų svarius pasiekimus 2009-aisiais man buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas, buvau apdovanotas Kūno kultūros ir sporto departamento Garbės ženklu.
2010-aisiais už aukštus sportinius pasiekimus, jaunųjų atletų ugdymą man buvo įteiktas Šv. Jurgio Marijampolės globėjo medalis.
Likote vienas iš nedaugelio sunkiosios atletikos Lietuvos mohikanų, kuriam ši sporto šaka giliai įsiskverbė į širdį. Kas jus taip motyvuoja visą gyvenimą dirbti treneriu ir nekeisti tos profesijos?
Šiandien iššūkiai nauji. Prieš 20-30 metų nebuvo kompiuterių, išmaniųjų telefonų – būdavo lengviau prikviesti jaunimą į sunkiosios atletikos salę.
Ir tai nėra pagrindinė problema. Bėda ta, kad tėvai mažai dėmesio skiria vaikų fiziniam išsivystymui, renka vaikams populiaresnes sporto šakas arba visiškai nesiūlo sportuoti.
O juk mūsų vienas iš tikslų ne tik ruošti aukšto meistriškumo sportininkus, bet jiems įskiepyti norą sportuoti ir užaugus, rūpintis savimi.
Labai džiaugiuosi, kai mano buvę sportininkai į klausimą „Ką veiki?“, atsako: „Dirbu, treneri, ir sportuoju.“. Tuomet suprantu, kad mano darbas nenuėjo veltui.
O tokių pavyzdžių turiu ne vieną ir ne du, juo labiau aš pats jiems buvau pavyzdys: baigęs aktyviai kilnoti štangą, kultivavau jėgos trikovę ir galiūnų sportą iki 52 metų.
Trikovė ir galiūnų sportas suvaidino didelį vaidmenį jūsų gyvenime, kada debiutavote tose sporto šakose?
1989-aisiais pirmą kartą išbandžiau jėgas trikovės varžybose Šiauliuose. Per trylika metų 7 kartus tapau Lietuvos šios sporto šakos čempionu.
Esu Lietuvos jėgos trikovės rekordininkas svorio kategorijoje iki 125 kg. Pritūpiau su 340 kg sveriančia štanga, išspaudžiau 210 kg štangą, atkėlimai 300 kg štangą ir trikovėje surinkau 830 kg.
Pirmasis Lietuvoje pritūpiau su daugiau nei 300 kg sveriančia štanga surinkau didesnę nei 800 kg sumą. 1991-aisiais tapau Baltijos šalių jėgos trikovės čempionu.
1992 metais Klaipėdoje vykusiame Lietuvos galiūnų čempionate iškovojau stipriausio vyro titulą.
Garsus tapo rugpjūčio mėnesį jūsų organizuojamas tarptautinis galiūnų konkursas, kuris pasaulyje yra pats seniausias – vienoje vietoje nepertraukiamai vyksta jau 29 kartą. Tad kuriai sporto šakai dabar atiduota jūsų širdis – sunkiajai atletikai ar galiūnams?
Nuo 1993 metų su sūnumi Vytautu Marijampolėje pradėjome organizuoti stipriausiųjų vyrų turnyrą.
Jame irgi dalyvavau, nugalėtoju tapau 1995 ir 1996 metais, o 1997, 1999, 2000 metais iškovojau prestižiškiausią prizą – „Galiūno diržą“.
1999–aisiais pasiekiau pasaulio platformos kėlimo rekordą (920 kg), o 2002-aisiais karučio stūmimo rungtyje mano rezultatas (1310 kg, 5 metrai) užfiksuotas Lietuvos rekordų agentūros „Factum“. Šie du rekordai iki šiol nėra pagerinti.
Renginys išaugo iki tarptautinio lygio. 2006-aisiais Marijampolėje organizuotas pasaulio „Grand Prix“ etapas buvo parodytas per sporto kanalą „Euro sport“.
Šiais metais tarptautinis galiūnų konkursas organizuojamas jau 29 kartą. Tai – pats seniausias turnyras pasaulyje rengiamas be pertraukų toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu.
Tuo mes be galo didžiuojamės. 2004-aisiais už ilgametį galiūnų varžybų organizavimą man suteiktas nusipelniusio marijampoliečio vardas.
2017-aisiais už ypatingus nuopelnus Marijampolei esu apdovanotas Šv. Jurgio Marijampolės globėjo ordinu.
Nesigailiu, kad savo gyvenimą susiejau su sunkiąją atletika, jėgos trikove ir galiūnų sporto šaka. Trikovė – tai bazinė sporto šaka galiūnų sportui.
Daugiausiai laiko savo karjeroje praleidžiu su sunkiaatlečiais, jie ir pasiekė svariausių rezultatų.
Marijampolėje įkūrėte senjorų sunkiosios atletikos sporto klubą „Suvalkijos ąžuolas“ ir dabar esate jos pirmininkas. Kokia klubo veikla?
Tarptautinį galiūnų renginį, taip pat jėgos trikovės čempionatus, svarsčio kilnojimo, Juozo Kavaliausko atminimo turnyrus nuo 2005 -ųjų organizuoja būtent mano vadovaujamas sporto klubo „Suvalkijos ąžuolas“.
Mūsų klubo veikloje aktyviai dalyvauja svarsčio kilnotojas Tomas Miežlaiškis, buvę sunkiaatlečiai Viktoras Šabonas, Audrius Vosylius, Jonas Andriušaitis, Petras Ališauskas, Mindaugas Čemerka, Vytautas Gavėnas, Petras Bakūnas, galiūnai Saulius ir Martynas Brusokai.
Mūsų klubo garbės primininkas – vienas iš steigėjų Viktoras Kemraitis.
Išvardykite penkis geriausius Lietuvos sunkiaatlečius per visą šios sporto šakos istoriją?
Sunkioji atletika Lietuvoje 2023-aisiais švęs savo 100 metų jubiliejų. Tai didelis laiko tarpas, per kurį sužibėjo daug žymių sportininkų.
Atskirais laikotarpiais būtų galima išskirti: 1928 olimpinėse žaidynėse dalyvavusį Praną Vitonį, 1963–aisiais ir 1975-aisiais SSRS tautų spartakiados čempionus Aloyzą Račkauską ir Bronių Mačernį, 1966 metų SSRS komandinio čempionato laimėtoją Anatolijų Pricą, 1963–aisiais pasaulio jaunių rekordą pasiekusį Eduardą Mkrtumianą, 1970-aisiais pasaulio jaunimo rekordininką Joną Liupkevičių.
1976–aisiais Stasys Mėčius tapo pasaulio jaunimo vicečempionu, o 1977–aisiais B. Mačernis pagerino pasaulio suaugusiųjų rekordą (išrovė 160 kg).
Vėlesniais metais aukštų rezultatų tarptautinėse varžybose pasiekė Liudas Čičirka, Erikas Šauklys, Egidijus Remėza, Konstantinas Gerasimovas.
Be abejo, šios kartos aukščiausius pasiekimus fiksavo Ramūnas Vyšniauskas, Aurimas Didžbalis, Žygimantas Stanulis, Arnas Šidiškis, Vincas Šlevinskas, Marius Mickevičius, Gintarė Bražaitė, Aleksandra Stepanova.
Dauguma minėtų sportininkų toliau tęsia savo karjerą dirbdami treneriais. Mano nuomone, negalima jų skirstyti į gerus ir blogus, kadangi kiekvienas jų kasdien atiduoda visą savo širdį mylimam darbui.
Visus trenerius sutinku varžybose, pasikalbame, pasidalijame darbo ypatumais, sunkumais, todėl, matydamas trenerį dirbantį prie sportininko, suprantu, kad yra atliekamas didžiulis darbas.
Linkiu visiems dirbantiems sunkiosios atletikos treneriams sėkmės ir surasti nors po vieną didžbalį, vyšniauską ar stanulį.
Ar įgyvendinote visas savo svajones, ar jų dar siekiate?
Įgyvendintos svajonės jau nebelieka svajonėmis. Reikia kurtis naujas, tą ir darau, ugdydamas sportininkus bei organizuodamas renginius. Labai norisi dar dirbti treneriu ir kuo dažniau matyti auklėtinius, lipančius ant nugalėtojų pakylos.