„Padariau viską, ką šiandien galėjau. Net pasiekęs savo geriausią rezultatą, nebūčiau aukščiau pakilęs. Prieš olimpiadą su treneriais tyliai mąstėme apie 12 vietą, o pavyko dar ir pranokti savo lūkesčius“, – „Vakarų ekspresui“ džiaugsmingai sakė A. Šidiškis.
Tik birželio viduryje apie galimybę debiutuoti olimpinėse žaidynėse sužinojęs sunkiaatletis teigė, kad pasiruošimui turėjo mažai laiko.
„Iki žinios apie olimpines žaidynes gydžiausi traumas, treniravausi mažesnėmis apkrovomis ir apie optimalią sportinę formą nemąsčiau. Visgi per kiek daugiau nei mėnesį gerokai padirbėjau ir džiaugiuosi galutiniu rezultatu.
Tiksliau, džiaugiuosi ne tiek iškeltais svoriais, o galutine vieta. Bet juk tokio aukšto rango varžybose svarbiausia vieta, o ne rezultatas“, – pabrėžė A. Šidiškis.
Trenerių Vinco Šlevinskio ir Algirdo Anankos auklėtinis dvikovėje surinko 343 kg.
Rovimo veiksmu jis pirmiausia iškėlė 151 kg, po to – 156 kg. O paskutiniam bandymui pasirinko 160 kg svorio štangą, ją iškėlė, tačiau teisėjai neįskaitė šio bandymo.
„Gaila, kad neįskaitė. Tačiau kūnas kiek neklausė. Jau iškėlęs jaučiau, kad alkūnė linko, todėl nusiteikiau, kad neįskaitys“, – prisipažino 31 metų sunkiaatletis.
Stūmimo veiksmu Arnas iškėlė 182 kg ir 187 kg, o paskutinis bandymas iškelti 190 kg buvo nesėkmingas.
Lietuvis aplenkė australą Matthew Ryaną Lydementą (338 kg) ir Tanumafili Malietoa Jungblutą iš Amerikos Samoa (330 kg).
„Prisipažinsiu: varžybų dieną jautėsi jaudulys. Kaip bebūtų, tai juk mano debiutinės olimpinės žaidynės. Dabar jau akmuo nuo krūtinės nukrito. Jau nuotaika gera, iškovota vieta mane tenkina“, – iškart po varžybų „Vakarų ekspresui“ sakė A. Šidiškis.
Arnai, varžybos olimpiadoje pačiam jau baigtos. Namo su treneriu Vincu Šlevinskiu skrendate tik penktadienį. Turite porą laisvų dienų. Ką dar planuojate nuveikti?
Nieko čia per daug nenuveiksi. Sportininkams iš olimpinio kaimelio išvykti negalima, tad būsime jame. Tiek ir tematysime tos Japonijos.
Mačiau, kad olimpiniame kaimelyje yra suvenyrų parduotuvė. Nueisiu artimiesiems jų nupirkti.
Galbūt dar ką įdomaus aptiksime olimpiniame kaimelyje. Iki varžybų mes su treneriu pernelyg daug nevaikščiojome, buvome susikoncentravę tik į būsimas varžybas.
Tiesa, mačiau, kad olimpiniame kaimelyje yra ir kirpykla.
Ką galėtumėte pasakyti apie varžybų organizavimą?
Viskas organizuota aukščiausiu lygiu – apgalvota kiekviena smulkmena, viskas vyksta pagal sudarytą tikslų grafiką. Savanoriai itin paslaugūs, malonūs ir visada pasiruošę padėti. Jei tik ko pasiteirauji – palydi iki reikiamos vietos ir viską išsamiai paaiškina.
Mūsų treniruočių ir varžybų salė didžiulė, tai – Tokijo tarptautinio forumo arena. Nuo olimpinio kaimelio į sporto salę vykstame autobusu apie 20 minučių.
Yra sudėliotas itin tikslus autobusų grafikas, tad nuvykti į treniruotes nėra jokių bėdų.
Ar Tokijuje nekankina karščiai?
Lauke – išties tvanku. Maždaug taip, kaip jautėmės per didžiausius karščius Lietuvoje liepos mėnesį. Gal net Tokijuje tvankiau, nes drėgnesnis klimatas.
Tai sekina, tačiau aš stengiuosi kuo mažiau vaikščioti į lauką – nueinu tik iki valgyklos, kur kelias pėsčiomis užtrunka apie 3 minutes, o autobuse, treniruočių salėje ir kambaryje puikiai veikia kondicionieriai, tad aš dėl to jokių problemų nejaučiu.
Koks Tokijo olimpiniame kaimelyje maistas?
Yra visko, ko tik nori: ir japoniška, ir Azijos, ir europiečių virtuvė. Yra net musulmonų virtuvė. Man maistas puikiai tinka. Aš asmeniškai prieš varžybas neeksperimentuoju: valgau, kaip įprasta – vištieną, makaronus, daržoves, ryžius.
Dabar jau po varžybų išbandysiu ir kitas virtuves.
Yra atskira daržovių ir vaisių bei šaltų užkandžių erdvė. Virtuvė veikia visą parą, tad išalkęs gali ateiti ir valgyti, kada tik nori – kad ir vidury nakties.
Ar teko olimpiniame kaimelyje sutikti itin ryškių žvaigždžių – NBA talentų ar kokių olimpinių čempionų, dėl kurių viso pasaulio sirgaliai tiesiog alpsta?
Ne, neteko, kadangi aš iki varžybų mažai vaikščiojau po olimpinį kaimelį. Visas dėmesys ir koncentracija buvo varžyboms, o ne pramogoms.
Be to, čia visi vaikšto su kaukėmis, tad ir norėdamas gali kažkokios žvaigždės nepažinti.
Čia visi kruopščiai saugosi nuo COVID-19. Aplink visur dezinfekciniai skysčiai. Jei įeini į patalpą, patys savanoriai pribėga ir rankas apipurškia dezinfekciniu skysčiu.
Įdomu ir tai, kad čia anksti temsta – apie 18 val. jau būna tamsu. Labai greit sutemsta – vos per 10 minučių.
Dalyvavote svarbiausiose savo karjeros varžybose. Ką po jų norėtumėte pasakyti?
Norėčiau nuoširdžiai ištarti ačiū savo pirmajam treneriui Algirdui Anankai, taip pat ir Bronislavui Vyšniauskui, kuris mane pasikvietė į Klaipėdą, pasitikėjo ir ilgai mane treniravo.
Labai dėkoju ir dabartiniam treneriui Vincui Šlevinskiui. Patekimas į olimpines žaidynes – visų mūsų bendro darbo vaisius.
