Bronislavas Vyšniauskas: „Siekti dar yra ko – norisi ir olimpinio aukso“

Bronislavas Vyšniauskas pirmasis Lietuvoje šešerius metus (1987-1993 m.) vedė Lietuvos rankų lenkimo varžybas, beveik dešimt metų (1989-1998 m.) – pasaulio galiūnų konkursus

„Aš visada siekiu maksimumo. Jei jau imuosi kokios veiklos, viską darau iš širdies, negailėdamas nei jėgų, nei savo laiko. To paties nuolat noriu ir iš savo auklėtinių. Esu įsitikinęs, kai ką nors darai nuoširdžiai – sėkmė vėliau ar anksčiau atsisuka į tavo pusę„, – sakė ne vieną Europos bei pasaulio laureatą ir net olimpinį prizininką išugdęs sunkiosios atletikos treneris Bronislavas Vyšniauskas.
Nenuostabu, kad šis, prieš kelias savaites 70-ąjį jubiliejų atšventęs klaipėdietis, „Vakarų ekspreso“ „Metų klaipėdiečio“ rinkimuose atsidūrė tarp trijų Garbės klaipėdiečio finalininkų.
Jo per gyvenimą nuveikti darbai patys byloja už save: nors pastaraisiais metais jaunimas B. Vyšniauską sieja su sunkiąja atletika, tačiau vyresnės kartos atstovai puikiai žino, kad tai – tikras sporto entuziastas, puikus įvairių sporto varžybų Lietuvoje pradininkas ir organizatorius, tiesiog sporto varikliukas, atvedęs į sporto kelią ir sveiką gyvenseną ištisas šeimas bei darbo kolektyvus.
Kaip jaučiatės, kad „Garbės klaipėdiečio“ nominacijoje atsidūrėte finalininkų trejetuke kartu su tokiomis garbingomis asmenybėmis – Bernardu Aleknavičiumi ir Vytautu Paukšte?
Išties malonu. Abu šiuos garbingus klaipėdiečius puikiai pažįstu ir lenkiu prieš juos galvą. Tai aukštos kultūros žmonės. Būti su jais viename sąraše – didelė garbė. Man jie visada buvo pavyzdžiai. Atvirai pasakius, manau, kad galbūt nesu vertas būti tarp tokių iškilių asmenybių, tačiau jei jau žmonės pastebi mano darbus ir balsavo už mane – tai itin malonu. Nuoširdžiai jiems ačiū.
Jūsų nuomone, kas už jus daugiausiai balsuoja? Galbūt sporto bendruomenė?
Manyčiau, kad kaip tik ne sporto bendruomenė, nes mūsų tautoje yra daug pykčio ir pavydo. Neretai pasitaiko, kad mano kolegos treneriai nelinkę džiaugtis kito trenerio ar kitos sporto šakos pasiekimais. Visada buvau neparankus kolega, nes tiek iš savęs, tiek iš kitų reikalauju maksimalių pastangų. Nemėgstu tinginių ir tų, kurie savo darbą atlieka tik dėl paukštuko. Kai matau, kiek mano treniruojamas jaunimas įdeda pastangų, išlieja prakaito, negaliu stovėti vietoje ir į viską žiūrėti pro pirštus. Visada kovojau už savo auklėtinius ir buvau tik už teisybę. Dar reikia daug padaryti, aš niekada nebūnu patenkintas jau atliktais darbais. Toks jau mano gyvenimas: visada laukia vis nauji iššūkiai. Tai mane ir stumia į priekį.
Per savo gyvenimą esate sulaukęs daugybės įvairių Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) apdovanojimų už sporto pergales ir trenerio veiklą. 2007 metais Jums buvo įteikta Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) „Olimpinė žvaigždė„, 2010 metais net aukštas tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) apdovanojimas „Sportas – jaunų žmonių įkvėpimo šaltinis“, prieš kelias dienas už nuopelnus „Olimpizmui“ trofėjų jums įteikė ir LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė. Ar kada bandėte skaičiuoti kiek iš viso turite įvairių apdovanojimų, taurių, medalių?
Būtų labai sudėtinga suskaičiuoti – trofėjais apkrautos visos lentynos ir spintos. Džiugu, kad ne kartą man ranką spaudė ir apdovanojimus teikė trys Lietuvos prezidentai – Algirdas Brazauskas, Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė.
Kai atsigręžti atgal, supranti, kad per 70 metų nuveikta išties daug. Tačiau aš specialiai pripažinimo nesiekiau, o tiesiog dirbau savo darbą. Džiaugiuosi, kad man teko garbė dalyvauti net penkiose olimpiadose, daugybėje pasaulio ir Europos čempionatų ir visur iškovoti medalių. Neapsakomas jausmas, kai tavo auklėtinis iškovoja olimpinį medalį. Tai kiekvieno trenerio svajonė. Kai pradėjau dirbti su sunkiąja atletika, kartu su sūnumi Ramūnu Vyšniausku mokėmės, eksperimentavome, klydome. Buvo visko, tačiau vis žengėme į priekį. Ramūnas buvo labai arti olimpinio medalio – Atėnų olimpinėse žaidynėse liko penktas. Džiugu, kad jo pėdomis pasekė ir Rio de Žaneiro olimpinį bronzos medalį iškovojo kitas mano auklėtinis Aurimas Didžbalis. Siekti dar yra ko – norisi ir olimpinio aukso.
Pasakysiu atvirai: niekada neskaičiavau laiko, atiduoto darbui. Jei jau imuosi kokios veiklos – atiduodu visas savo jėgas, visą savo širdį. Toks jau esu. Daugelis stebisi ir nuolat manęs klausia: „Vyšniauskai, o kada tu miegi?“ Vaikai ir žmona nuolat pyksta ir sako: „Sustok, nelėk kaip akis išdegęs, darbai palauks, pagailėk ir savęs, juk tau jau nebe 20 metų. Tačiau toks jau mano būdas – ramiai būti negaliu.

Balsuoti galite paspaudę ČIA.

Bronislavui Vyšniauskui – 70 metų!

Bronislavas Vyšniauskas per savo gyvenimą yra sulaukęs per tuziną įvairių Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) apdovanojimų, jam buvo įteikta Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) „Olimpinė žvaigždė“ ir net vienas aukščiausių tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) apdovanojimų. Šiam nusipelniusiam treneriui ne kartą rankas spaudė ir apdovanojimus teikė trys Lietuvos prezidentai – Algirdas Brazauskas, Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė.

Klaipėdos sporto bendruomenėje neeilinė šventė – šiandien gražų 70-ies metų jubiliejų mini nusipelnęs Lietuvos sunkiosios atletikos olimpinės rinktinės treneris, šios sporto šakos tėvu vadinamas Bronislavas Vyšniauskas.
Tai išties spalvinga ir įvairialypė asmenybė, apdovanota išskirtiniais talentais ir neeiliniu darbštumu. Visa tai atspindi ir per 70-metį nuveiktų darbų gausa. Norint viską aprašyti, neužtektų ne tik visų „Vakarų ekspreso“ laikraščio puslapių, bet ir kelių tomų knygos.
Tačiau bandysime apžvelgti bent jau įsimintiniausius ir labiausiai į sporto istorijos puslapius įsirėžusius B. Vyšniausko žygdarbius.

Sporto variklis

Pastaraisiais metais jaunimas B. Vyšniauską sieja su sunkiąja atletika, tačiau vyresnės kartos atstovai puikiai žino, kad tai – tikras sporto entuziastas, puikus įvairių sporto varžybų Lietuvoje pradininkas ir organizatorius, tiesiog sporto varikliukas, atvedęs į sporto kelią ir sveiką gyvenseną ištisas šeimas bei darbo kolektyvus.

B. Vyšniauskas organizuodavo bėgimus iš Vilniaus į Klaipėdą, keliskart lėktuvu skraidino ir autobusu vežė klaipėdiečius į Maskvoje vykusias pasaulio maratono varžybas. Pirmasis Lietuvoje šešerius metus (1987-1993 m.) vedė Lietuvos rankų lenkimo varžybas, beveik dešimt metų (1989-1998 m.) – pasaulio galiūnų konkursus.

Prieš Naujuosius metus su mase bendraminčių nuo Vakarų laivų remonto bendrovės bėgdavo iki buvusio „Dinamo“ baseino, ne vienerius metus rengdavo masines slidinėjimo varžybas, įvairias šeimų sporto šventes.

Be to, B. Vyšniauskas kartu su šeima – sūnumis Ramūnu ir Tautvaldu bei žmona Dalia – prieš daugybę metų įrengė bėgimo trasą, kuri driekiasi nuo Klaipėdos vasaros estrados link Girulių.

Skaityti toliauBronislavui Vyšniauskui – 70 metų!

Daina Gudzinevičiūtė dar ketveriems metams perrinkta LTOK vadove

Penktadienį Vilniuje įvyko Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) generalinės asamblėjos ataskaitos ir rinkimų sesijos, po kurių dar vienai ketverių metų kadencijai LTOK prezidente išrinkta Daina Gudzinevičiūtė. Šiemet pretendentų atranka vyko pagal naujus įstatus – į prezidento postą galėjo kandidatuoti tik olimpinio komiteto Generalinės asamblėjos nariai arba sporto organizacijų palaikymą turintys delegatai. Tačiau iš daugiau nei 60-ies galimų pretendentų niekas mesti iššūkio 2000 metų Sidnėjaus olimpinei čempionei nesiryžo. Slapto balsavimo metu 50-etei legendinei šaulei savo palankumą parodė 56 delegatai, du balsavo prieš, vienas biuletenis pripažintas negaliojančiu.

Bronislavas Vyšniauskas, Daina Gudzinevičiūtė

Viceprezidento pareigas eis Lietuvos dviračių sporto federacijos (LDSF) prezidentas Romualdas Bakutis, Lietuvos čiuožimo federacijos (LČF) prezidentė Lilija Vanagienė ir Lietuvos sporto meistrų asociacijos „Penki žiedai“ prezidentas Saulius Galadauskas. Likti LTOK generaliniu sekretoriumi pasiūlyta Valentinui Paketūrui, LTOK iždininku – šias pareigas iki šiol ėjusiam Lietuvos stalo teniso asociacijos (LSTA) prezidentui Rimgaudui Balaišai, o į Vykdomąjį komitetą pasiūlyta įtraukti lengvaatletę olimpinę vicečempionę Austrą Skujytę.