Prieš kelias dienas 60 metų jubiliejų paminėjo praeityje galiūnų čempionatuose sau lygių neturėjęs klaipėdietis Raimondas Zenkevičius. Jubiliato pasiekimai – išties įspūdingi: penkiskart tapo stipriausiu šalies vyru, o 1994 metais pirmą kartą Klaipėdoje vykusiame pasaulio galiūnų čempionate nustelbė visus konkurentus.
Klaipėdietis tąkart įrašė naują eilutę į sporto istoriją. Atletas tapo pirmuoju lietuviu, iškovojusiu planetos galiūnų čempiono diržą.
„Tai buvo mano svajonė ir aš ją įgyvendinau. Pamenu, kad apie aštuonis mėnesius, galima sakyti, gyvenau sporto salėje. Treniravausi tiesiog iš širdies. Labai norėjau įgyvendinti savo svajonę ir man tai pavyko. Tada širdį užplūdo neapsakomas jausmas“, – širdį atvėrė tituluotas galiūnas.
Treniravosi laive ir rūsyje
R. Zenkevičius su nostalgija prisimena tuos laikus, kai prieš daugiau nei 20 metų Klaipėdos vasaros estrada per Bronislavo Vyšniausko organizuojamus galiūnų konkursus tiesiog ūždavo nuo žmonių minios.
„Nepakartojamas jausmas, kai triumfuoji varžybose, kurias stebi maždaug dvidešimt tūkstančių žiūrovų. Galiūnų varžybos buvo organizuojamos puikiai – patikdavo visiems: ir žiūrovams, ir galiūnams, ir šiaip sportu mažai besidomintiems miestelėnams. Be to, ir rungtys kaskart buvo vis kitos, tad nuo to intriga tik dar labiau įkaisdavo. Tuomet mes, galiūnai, turėjome būti pasiruošę įvairiems varžybų scenarijams“, – prisiminimais dalijosi R. Zenkevičius.
Jį į svarsčių kilnojimo ir galiūnų sportą atviliojo tuomet pats svarsčius ir štangas aktyviai kilnojęs dabartinis Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos prezidentas (LSAF) ir šalies rinktinės treneris B. Vyšniauskas.
„Buvau jūreivis, tad nuolat ieškodavau laivo, kuriame buvo svarsčiai, štangos, kad galėčiau aktyviai sportuoti. Mano treneris Bronius Vyšniauskas sudarydavo treniruočių programą ir, išplaukęs į jūrą, laive nuolat liedavau prakaitą. Būdavo ir tokių akimirkų, kai patekdavome į audrą, štormą, laivas siūbuoja, o aš užsidėjęs štangą ant pečių darydavau pritūpimus. Grįžęs į krantą nesiilsėdavau, o dar aktyviau plušėdavau treniruočių salėje, tiksliau rūsyje, nes tuomet tokių šiuolaikiškų sporto salių, kokios yra dabar, toli gražu nebuvo“, – teigė galiūnas.
R. Zenkevičius per sportininko karjerą pasižymėjo ne tik galiūnų, bet ir dvipūdės kilnojimo varžybose. Atletas dar TSRS laikais 32 kg svarmenį iškėlė net 276 kartus ir užfiksavo naują rekordą.
„Šio rekordo pagerinti niekas nesugebėjo net iki šiol“, – džiaugėsi klaipėdietis.
Ne kartą R. Zenkevičius gerino ir Lietuvos rekordus.
Laisvalaikis – nuosavame laivelyje
Prieš kelias dienas Jums suėjo 60 metų. Kaip atšventėte jubiliejų?
Ką čia jau audringai bešvęsi. Pasveikino draugai, artimieji, ir tiek. Mano jau toks amžius, kai audringų festivalių nebereikia, labiau norisi ramybės, pabūti su šeima – vaikais ir anūkais. Turiu keturis anūkus. Du – berniukas ir mergaitė – mano sūnaus Roberto (32 metai), dvi mergaitės – mano dukros Alinos (35).
Sūnus Robertas taip pat bemaž dešimt metų lankė sunkiosios atletikos treniruotes pas Bronislavą Vyšniauską ir pasiekė gerų rezultatų – daugkartinis Lietuvos čempionas, pasaulio jaunimo čempionate buvo šeštas, gerai pasirodydavo ir pasaulio bei Europos čempionatuose. Dabar jis palaiko sportinę formą treniruoklių salėje. Malonu pažiūrėti – užaugo tvirtas, doras vyras. Kas praėjo Broniaus Vyšniausko mokyklą, visi yra dori, sąžiningi, normalūs žmonės. Tiesiog išlieji visą energiją sporto salėje ir nebėra laiko bei jėgų krėsti šunybes, šlaistytis gatvėje.
Mano dukra Alina taip pat yra prijaučianti sportui – mėgsta bėgioti stadione, eina ir į sporto salę.
Su jumis bendraujant sunku pasakyti, kad esate šešiasdešimtmetis. Ar jaučiate laiko lėkimą?
Nuolat esu energingas ir aktyvus. Vaistų kol kas nereikia, jokiomis traumomis ir skausmais nesiskundžiu. Gyvenu visavertį gyvenimą. Dirbu mėgstamą darbą (Smiltynės perkėloje dirba motoristu. – Autor. past.), jaučiuosi laimingas. Darbo sąlygos geros, vadovai, kolektyvas – taip pat. Esu sveikas kaip ridikas. O laiko lėkimo tikrai nejaučiu.
Ką čia išverksi? Prisižiūriu, žiemą dažniau sportuoju sporto salėje, vasarą aktyviai judu darbe ant kelto. Per laisvas nuo darbo dienas mėgstu išplaukti savo laiveliu į Kuršių marias. Įgyvendinau savo svajonę – savo rankomis susitvarkiau laivelį, nusipirkau galingą variklį, tad dabar smagiai leidžiu laiką gamtoje, mėgstu pažvejoti. Į iškylas pasiimu ir anūkus, kartkartėmis nuplaukiame ir į Nidą.
Vaikai ir anūkai, žvejyba, gamta, plaukiojimas laiveliu – geriausias mano laisvalaikis. Tai atgaiva sielai ir širdžiai. Mėgaujuosi gyvenimu ir aktyviu poilsiu.
Nustebino Beną Veiderį
Kai 1989 metais tapote Lietuvos galiūnų čempionu, gavote kvietimą atvykti į kitąmet Kanadoje vykusias galiūnų varžybas. Kokie prisiminimai iš ten?
Patys geriausi. Tais laikais nuvykti į Kanadą buvo kažkas nerealaus. Mus sutiko labai šiltai.
Tada mus į savo darbo kabinetą ir sporto salę pasikvietė garbi sporto asmenybė, pasaulio kultūrizmo pradininkas kanadietis Benas Veideris. Pamenu, kad jo darbo kabinete buvo pastatytas 75 kilogramų „hantelis“ ir aš jį iškėliau. B. Veideris buvo nustebęs bei pasakė, kad šį „hantelį“ pakelia retas galiūnas.
Vėliau Beno Veiderio sporto salėje aš ant štangos užsidėjau 600 kg ir bandžiau daryti nepilną įtūpstą. Štangos grifas sulinko ir svoriai pradėjo kristi ant žemės. Tiesiog ant pečių liko tik sulinkęs štangos grifas. Veideris į mane žiūrėjo nustebusiu veidu. Gaila, kad tas įvykis nebuvo filmuojamas ar fotografuojamas.
Benas Veideris davė mus įvairių dovanų – sportinių krepšių, sportinės aprangos, taip pat nuo rankos nusiėmė „Rolex“ laikrodį ir padovanojo jį Broniui Vyšniauskui. Iš pradžių Bronius nelabai norėjo imti šio laikrodžio, nes pamanė, kad jis labai brangus, tačiau netrukus sužinojo, kad tai „Rolex“ laikrodžio kopija.
Tuomet, 1990 metais, Kanadoje vykusiame pasaulio galiūnų čempionate, rungtyje, kurioje reikėjo su 100 kg maišu nubėgti 200 metrų, likau antras. Kitoje rungtyje ant platformos iškėliau 817 kg ir likau trečias. Tuomet man trūko akies kraujagyslės ir pasitempiau nugaros raiščius.
Autoralio vicečempionas
Prisiminkite, kaip apskritai susidomėjote sportu?
Iš pradžių vaikystėje lankiau dviračių sportą. Buvau įvykdęs kandidato į sporto meistrus normatyvą. Mano dviračių sporto treneris buvo Vytautas Balčiūnas. Kai žiemą reikėdavo treniruotis sporto salėje su štangomis, aš akivaizdžiai visus pranokdavau. Tada treneris man ir sako: „Turi rinktis jėgos sportą, nes tai tavo arkliukas.“ Prieš išeidamas į kariuomenę pritūpdavau su 225 kg sveriančia štanga, o nuo krūtinės atkeldavau 150 kg. Tada pasitreniravęs buvau vos dešimt mėnesių. Kariuomenės vadai pamatė, kad turiu daug jėgos, ir pasiūlė dalyvauti laisvųjų imtynių varžybose. Ir tapau šios sporto šakos čempionu.
Vėliau, grįžęs iš kariuomenės, su bendraminčių kompanija treniruodavomės viename iš daugiabučių namų, šalia dabartinio prekybos tinklo „Avitela“, rūsyje. Atsinešėme štangas, svarsčius ir treniravomės. Išneši dešimt vonių vandens ir gali kibti į darbą.
Esu tapęs laivyno spartakiados čempionu, daugkartiniu Tarybų Sajungos čempionu.
Kartą Alytuje su Broniumi Vyšniausku dalyvavome ir turistinio autoralio varžybose bei užėmėme antrąją vietą.
Ar kada bandėte skaičiuoti, kiek esate iškovojęs taurių ir medalių?
Sunku ir pasakyti, kur dalis medalių ir taurių yra… Vaikai, anūkai išsinešiojo. Įvairių pagyrimo raštų ir diplomų – krūvos.