Aurimas Didžbalis: “Klaipėda – mano širdies miestas”

Aurimas Didžbalis: “Klaipėda – mano širdies miestas”

“2017 metus pradėjau naujomis mintimis, naujais siekiais ir iššūkiais. Pasiėmiau visiškai naują štangos grifą, apsiklijavau jį Lietuvos trispalvės juostele, užsidėjau svorius ir kibau į darbą. Man nebuvo aktualus Naujųjų metų šventimas, kadangi dabar gyvenime – svarbiausia sportas”, – “Vakarų ekspresui” sakė geriausias 2016 metų Lietuvos sportininkas sunkiaatletis Aurimas Didžbalis.
Atkakliai ir užsispyrusiai savo tikslų siekiantis 25-erių raumeningas vyrukas su džiaugsmu prisimena 2016 metus, kurie jam buvo istoriniai: rugpjūčio mėnesį jam pavyko tapti Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtoju, be to, Aurimas be didesnės konkurencijos buvo pripažintas Klaipėdos universiteto (KU), Klaipėdos miesto, o galiausiai ir Lietuvos geriausiu sportininku.
Pastarąjį titulą jis atsiėmė gruodžio mėnesio pabaigoje Vilniuje, “Siemens” arenoje vykusiame gražiame renginyje.
“Lietuvos geriausio metų sportininko titulas mano rankose! Esu laimingas ir su nauja siekiamybe prieš akis! Ačiū visiems buvusiems šalia, nes tai ne vienerių metų darbas! Ir, žinoma, su geriausiu pasaulyje treneriu Broniumi Vyšniausku judame pirmyn – į tai, kas dar neatrasta bei nepasiekta!” – tuomet savo “Facebook” paskyroje rašė A. Didžbalis.

Nominuoti trys sunkiaatlečiai
Tarp trijų kandidatų tapti geriausiu sportininku buvo ir kitas sunkiaatletis klaipėdietis Žygimantas Stanulis, šiemet tapęs Europos suaugusiųjų vicečempionu. B. Vyšniauskas buvo tarp trijų kandidatų tapti geriausiu Lietuvos metų treneriu. Visgi geriausiu metų treneriu išrinktas irkluotojus ugdantis jaunas (27 m.) specialistas Mykolas Masilionis.
“Smagu, kad pavyko prasibrauti į sportininkų elitą. Dabar tikslai auga – 2020 metų Tokijo olimpinėse žaidynėse sieksiu dar tauresnės spalvos medalio. Idealu būtų auksinis medalis”, – kalbėjo A. Didžbalis.
Jis ne kartą pabrėžė, kad tiek gyvenime, tiek sporte vadovaujasi “3N” taisykle – “Nieko nėra neįmanomo”.
“Kai tampi lyderiu ir kaskart išvykoje tave lydi Lietuvos trispalvė – jausmas nepaprastas. Jaučiu atsakomybę ne vien sau, bet ir šaliai, miestui, universitetui, treneriui, komandos nariams, todėl esu įpareigotas jų nenuvilti ir nenuleisti kartelės, – tikino A. Didžbalis.
Šio sportininko treneris B. Vyšniauskas džiaugėsi ne tik A. Didžbalio, bet ir kito savo auklėtinio Ž. Stanulio pasiekimu.
“Dirbame kryptingai, auginamės jaunąją kartą. Mano svajonė būtų, jog vienoje olimpiadoje ant prizininkų pakylos laiptelio koptų du ar net trys mano auklėtiniai. Būtų tiesiog nuostabu. Visada sau užsibrėžiame aukščiausius tikslus ir jų visa širdimi siekiame. Galbūt tai mums ir padeda pasiekti rezultatų”, – kalbėjo B. Vyšniauskas.
Jis pripažino, kad malonu, kai darbą įvertina ir apdovanoja.
“Po tokių pagerbimo ceremonijų dar labiau norisi įrodyti, kad gali geriau”, – pridūrė sunkiaatlečiai.


Pamilo Klaipėdą
Aurimai, Klaipėdai tikra garbė, kad šiam mieste gyvenate jau devinti metai, garsinate mūsų uostamiestį ir nuolat pats save įvardijate klaipėdiečiu. Ar galima teigti, kad Klaipėda – jūsų sėkmės miestas?
Drąsiai galima teigti ir tai ne kartą esu viešai įvardijęs. Toks jausmas, kad aš susiliejau su šiuo miestu, tapau jo dalimi, su miestu ir su žmonėmis randu bendrą kalbą. Dažnai būna, kad žmonės parduotuvėje ar šiaip gatvėje prieina, paspaudžia ranką, padėkoja už pasiektus rezultatus, paskatina nesustoti ir žengti dar žingsnį į priekį. Tokie dalykai išties motyvuoja.
Apskritai Klaipėda – nuostabus miestas. Kitame kuriame nors mieste kol kas savęs net neįsivaizduoju. Čia aš atradau ir puikiai realizuoju save. Tai mano pergalių miestas. Klaipėdoje žinau visas vietas, patinka pasivaikščioti Klaipėdos poilsio parke ar pajūriu, pabūti gryname ore. Klaipėda kiekvienais metais vis gražėja, tai nuostabu.
Klaipėda išties retai gali pasigirti, kad šiame mieste sportuoja geriausias Lietuvos sportininkas. Paskutinį kartą geriausiu Lietuvos sportininku klaipėdietis buvo pripažintas tik 1995 metais. Juo tapo dviratininkas Remigijus Lupeikis.
Taip, prireikė daugiau nei 20 metų. Tiek aš, tiek mano treneris Bronius Vyšniauskas puikiai suprantame, kad tai sunkiajai atletikai yra istoriniai metai. Tai ne tik didžiulė garbė, bet ir savotiškas įpareigojimas rodyti jaunimui ir visiems sportininkams pavyzdį ne tik sporte, bet ir gyvenime, kiekviename žingsnyje. Reikia išnaudoti šią situaciją, kad sporto liga, konkrečiai – sunkiąja atletika užkrėstume kuo daugiau jaunimo.
Džiugu, kad Klaipėdoje sunkiaatlečiams yra sudarytos puikios treniruočių sąlygos: Bronius Vyšniauskas įkūrė sunkiaatlečių sporto centrą, kuriame mes ir gyvename, ir treniruojamės, ir valgome, ir tobulėjame tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Daugelis iš mūsų studijuoja universitetuose, sporto salėje papildomai yra mokoma ir anglų kalbos. Tiesiog nereikia niekuo rūpintis: virėjos gamina maistą, pavalgai, pasportuoji, pailsi ir vėl kimbi į darbą. Nereikia sukti galvos dėl jokių pašalinių minčių. Tai nuostabu.
Žinoma, erdvės nėra labai daug, kadangi treniruojasi 80-90 tiek vaikų, tiek paauglių, tiek suaugusiųjų. Nuolat šiame centre gyvena, sportuoja ir maitinasi 20-25 perspektyviausi sportininkai, suburti iš visos Lietuvos. Visi laikosi disciplinos ir režimo. Taip formuojasi teigiama linkme į priekį judanti komanda.
Kalbant apie treniruočių sąlygas, kiek man teko būti Lietuvoje, Baltijos ar kaimyninėse šalyse, sunkiaatlečiams niekur nėra geriau nei Klaipėdoje. Tai puikus sporto centras. Įsitikinau, kad, norint pasiekti gerų rezultatų, reikia tiesiog gyventi šalia salės, atsiduoti sportui ir laikytis režimo. Klaipėda – neabejotina Lietuvos sunkiosios atletikos lyderė.
Pavyzdžiui, Klaipėdoje yra puiku tai, kad tiek penkiolikmečiai, tiek vaikai, tiek mes, jau suaugę, kartu gyvename, treniruojamės. Aš jaunajai kartai galiu patarti, pakonsultuoti. Tai juos itin motyvuoja. Jie šalia mato sunkiai plušantį savo sporto šakos lyderį ir žūtbūt stengiasi lygiuotis.
Galima sakyti, kad gyvenate ir sportuojate salėje. Ar nepavargstate nuo viso to triukšmo? Nesinori daugiau privatumo? Nemąstote apie nuosavą būstą?
Būna visokių minčių. Esu gi žmogus: ir pavargstu, ir būnu irzlus, ir noriu privatumo, tačiau suprantu, kad sportui tokios sąlygos ir režimas – tik į naudą. Noriu pasiekti maksimalių rezultatų ir tikslų, tad kol kas treniruosiuosi tokiu režimu.
Mus, sunkiaatlečius, teigiamai nuteikia tai, kad eina į pabaigą naujosios Klaipėdos sunkiosios atletikos sporto bazės projekto darbai. Ateityje pakeisime aplinką – įsikursime dabartinės Futbolo mokyklos, esančios Paryžiaus Komunos gatvėje, teritorijoje. Tikimės, kad salę pradės statyti kuo greičiau, turėsime šiuolaikiškas ir geras patalpas ir tai teigiamai atsilieps mūsų rezultatams. Galėsime dirbti su nauju įkvėpimu. O mes savo ruoštu atsidėkosime ir miestui, ir miesto vadovybei, medaliais.
Valdininkus ragina pamąstyti
Lietuvos sporto valdžios koridoriuose skamba siūlymai keisti finansavimo tvarką olimpinei pamainai. Kaip jūs žvelgiate į tokius siūlymus?
Tai sunkiai paaiškinami ir neprotingi žingsniai. Aš ir pats buvau jaunas sportininkas ir jei man nebūtų skyrę finansavimo, nebūčiau pasiekęs tokių rezultatų. Jei sumažinsime sportininkų finansavimą, tai kas tada ateityje dalyvaus olimpiadose? Kaip mes auginsimės olimpiečių pamainą? Jei ateityje Lietuva nenori olimpinėse žaidynėse matyti savo šalies trispalvės, tada tokie žingsniai paaiškinami… Bet kas tada bėgs, kels štangas ar irkluos olimpinėse žaidynėse? Negi tai darys Lietuvos valdininkai? Manau, kad kiekvieną savo sprendimą jie privalo protingai apmąstyti ir nesiimti kardinalių permainų. Kitaip tai sportą gali nuvesti į dugną… Tikrai to nesinorėtų.
Jei norime netekti olimpiečių, į visa tai galime numoti ranka… Tačiau juk mūsų visų siekis – olimpinė viršūnė.
Pavyzdžiui, sunkiaatlečiai dėl kelialapių į olimpines žaidynes kovoja komandiniu principu. Turime išlaikyti ir į pasaulio čempionatą siųsti visą komandą, kad Lietuva komandinėje įskaitoje užimtų aukštesnę nei 24 vietą. Tai mūsų mažai valstybei yra itin sudėtinga, tačiau kovojame ir rodome gerus rezultatus. Sugebame parblokšti galingas, didžiules valstybes.
Jei mažės olimpinės pamainos sportininkų finansavimas, kaip tada bus?
Sportininkai reiškia susirūpinimą, kad sąlyčio taškų neranda Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamentas (KKSD) ir Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK).
Širdis neužkariauta
Prieikime prie linksmesnės temos. Kaip atšventėte didžiąsias žiemos šventes – šv. Kalėdas ir Naujuosius metus?
Per Kalėdas vykau pas tėvus į Marijampolės rajoną, Opšrūtų kaimą. Aplankiau ir krikšto tėvus bei artimuosius. Man Kalėdos asocijuojasi su nuoširdumu, šiluma, meile, šeima, ramia šventine atmosfera. Tai man yra šventė. O Naujųjų metų sutiktuvių pernelyg nesureikšminu. Nuvažiavome su draugais į Teatro aikštę prie eglutės, gražiojo kupolo, pasigrožėjome fejerverkais ir tiek.
Jums vasarą suėjo 25-eri. Nemąstote apie savo šeimos kūrimą?
Šeimos vizija planuose tikrai yra, tačiau kol kas šias mintis atidėlioju tiek dėl laiko stokos, tiek dėl šiuolaikinių merginų sudėtingumo. Šiuolaikinės merginos yra permainingos, tad negali užkibti ant pirmo kabliuko ir atverti savo širdį. Pastebėjau, kad dažnai žmonės nešioja įvairias kaukes, tad būna sudėtinga. Tačiau aš išlieku optimistas. Tikiu, kad ateinantys metai pažers naujų malonių iššūkių ir staigmenų. Galbūt įvyks pošventinis stebuklas ir, bėgant laikui, galėsiu pasigirti, kad turiu šeimą ar bent širdies draugę.
Iškelia apie 25 tūkstančius tonų
Prisiminkite, kaip prasidėjo jūsų sportinis kelias?
Sportuoti pradėjau būdamas penkiolikos. Sportuoti paskatino mano tėčio brolis – Saugos tarnyboje dirbantis dėdė, aukštas, atletiškas. Norėjosi ir man būti tvirtesniam. Jis mane nuvedė į Marijampolėje esantį “Sūduvos” sporto centrą pas žinomą šios sporto šakos trenerį Alvydą Kirkliauską. Į treniruotes kasdien važiuodavau po 20 kilometrų. Jau po trijų mėnesių Anykščiuose vykusiose varžybose iškovojau trečiąją vietą. Vėliau, persikėlęs į Klaipėdos sunkiaatlečių centrą, įkurtą trenerio Bronislavo Vyšniausko, ėmiau skinti vieną pergalę po kitos.
Bandėte skaičiuoti, kiek tonų svarmenų, tarkim, pakeliate per mėnesį ar metus?
Taip, kadangi mes planuojame krūvį, rašome treniruočių planus. Per mėnesį vidutiniškai išeina apie 24-25 tūkstančiai tonų. Per metus – apie 300 tūkstančių tonų. Per metus skaičiuojama per 20 tūkstančių vidutinių svorių štangos pakėlimų.
Vadovaujatės kokiais nors prietarais prieš varžybas?
Stengiuosi nekreipti dėmesio į jokius prietarus. Kaip sakoma: “Neturėk kitų dievų, tik mane vieną.” Jei pradėsi mąstyti, kad neužsimovei neva tai sėkmingų oranžinių ar geltonų megztų kojinių ar kokių violetinių glaudžių, tada labai save suvaržysi. Neprisirišu prie daiktų ar rūbų, o tiesiog per varžybas stengiuosi atiduoti visas jėgas, kad tik iškelčiau štangą. Už rezultatus privalai atsakyti tu, o ne kas kitas.
Papasakokite, kaip leidžiate laisvalaikį?
Patinka pabūti gamtoje, tarkime, kad ir kur nors ramiai šalia sodybos ar miško pailsėti kubile, pasikaitinti pirtelėje. Laisvalaikį mėgstu leisti ramiai. Per varžybas pakanka to šurmulio, tad po jų norisi pailsėti. Patinka masažai, taip pat mėgstu pasiklausyti muzikos: ir “popsą”, ir repą, yra platus mano skonio spektras… Vieno kurio nors muzikos stiliaus, grupės ir atlikėjo neišskirčiau. Muzikos stilius priklauso nuo tuo metu esančios nuotaikos.
Salto – vizitinė kortelė
Kokie svarbiausi startai jūsų laukia 2017 metais?
Balandžio mėnesį Kroatijoje vyks Europos čempionatas, o lapkričio mėnesį JAV, Kalifornijoje, – pasaulio čempionatas. Tarsimės su treneriu, kuriose varžybose dalyvauti. Matysime, kadangi dar reikia išsilaižyti traumas.
Jūsų sėkmės vizitinė kortelė – salto. 2016 metais jį atlikti teko daug kartų: tiek televizijos laidose, tiek per olimpines žaidynes, tiek per Klaipėdoje vykusias iškilmingas sutiktuves. Linkiu, kad 2017 metais sėkmę simbolizuojantį salto atliktumėte daugybę kartų.
Ačiū. Salto atlieku tada, kai esu geros nuotaikos ir man kažkas pavyksta. Labai norėčiau, kad 2017 metai būtų pažymėti naujomis skambiomis pergalėmis.
Įdomu, ar 94 kg vyrukui persiversti ore per galvą yra labai sudėtinga? Kaip išmokote šį žiūrovų žvilgsnius prikaustantį triuką?
Kai buvau paauglys, labai žavėjausi akrobatika, salto. Pats tai pabandyti išdrįsau tik maždaug prieš 5-6 metus ant minkštų čiužinių. Iš antro ar trečio karto daugmaž pavyko ir užsikabinau. Po savaitės vykau į varžybas Lenkijoje ir tuomet jau pamėginau tai atlikti be čiužinių. Pavyko, todėl nuo tada, kai man varžybose pasiseka, atlieku salto. Tai tarsi mano sėkmės vizitinė kortelė, savotiška džiaugsmo išraiška.